www.užventis.lt, 2017-06-20

Kryžius Užventyje liudys krikščionių tikėjimą

Birželio 18 d. Užvenčio istorinėse evangelikų liuteronų kapinaitėse pastatytas ir iškilmingai pašventintas kryžius. Ąžuolinio kryžiaus autorius – kurtuvėniškis skulptorius Aurimas Šimkus. Ne vieną koplytstulpį Užvenčio kraštui išdrožęs meistras atsiliepė į paramos fondo „Užvenčio pegasas“ ir Užvenčio seniūnijos iniciatyvą gaivinti vietos istorinę atmintį ir prasmingai pasitikti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. 8 m aukščio kryžius iškilo ant išvaizdaus kalnelio, esančio Užvenčio miesto vakariniame pakraštyje, netoli katalikų kapinių.

6 – 8 m. aukščio kalva, labai stačiais šlaitais, senųjų miestelio gyventojų vadinamas Pilike arba Pilikės kalnu, ne vienam jį pamačiusiam asocijuojasi su piliakalniu. Tačiau prieš savaitę Užventyje apsilankęs ir kalnelį apžiūrėjęs piliakalnių tyrinėtojas, VDU istorijos katedros doc. dr. Vytenis Almonaitis neigė čia esant piliakalnį. Jis tvirtino nematąs išorinių piliakalniams būdingų bruožų, o norint galutinai tuo įsitikinti, patarė atlikti archeologinius tyrinėjimus.

Kad tai ne piliakalnis, anksčiau teigė ir žymus Užvenčio krašto tyrinėtojas, buvęs ilgametis muziejininkas Vaclovas Rimkus. Jis rašė, kad čia minimas kalnelis, dažnai pavadinamas Pilike, o kartais Vokytkalniu arba Vokytkapiais, yra „gamtos paminklas, kuriame kadaise buvo įrengtos vokiečių liuteronų kapinės. Jos primena dar ir prieš Antrąjį pasaulinį karą Užventyje gyvenusią nemažą vokiečių bendruomenę. Tuomet Užvenčio dvare gyveno vokiečio Oskaro Melenbergo šeima. Šis dvaro kalvis staiga mirė bene 1933 m., bekaldamas malūno girnas. Be to, Užvenčio spirito varykloje dirbo vokietis Abšnikis, miestelyje gyveno Valteriai, vokietė Greicienė, kuri augino kelis vaikus. Vienas jų – Viktoras, grįžęs iš Amerikos į Užventį susirgo plaučių liga. Mirė apie 1931 m., palaidotas ant Vokytkalnio. Daug metų Želvių, Spyglių ir Čekaičių dvarų kalviu dirbo Francas Zeida, Girnikų palivarko plytinėje dirbo vokiečių šeima.“

Pasak Vaclovo Rimkaus, 1945 m. Vokytkalnio šiaurinėje papėdėje į bulvių rūsius buvo sumesti ir užkasti buvusių Užvenčio Antrojo pasaulinio karo vokiečių karių kapinių (įrengtų miestelio aikštelėje) apie 30 kareivių palaikų.

Pokaryje ant Vokytkalnio buvo palaidoti ir trys rezistentai: Modestas Navickis iš Volungių, Bronius Butminas iš Užvenčio ir Žymantas iš Pašilės. Vėliau jų palaikai perkelti į katalikų kapines.

Apie 1951 m. Užvenčio rajono valdžia buvo sumaniusi Vokytkalnį sunaikinti, o žvyrą panaudoti besikuriančio miesto statyboms, tačiau ekskavatorininkai ir darbininkai tam pasipriešino ir kalnelis liko išgelbėtas.“

Savo įžvalgose apie šią kalvą V. Rimkus rašė, kad „seniau visa kalnelio papėdė buvo apdėta stambiais akmenimis, tik paliktas siauras įėjimas iš šiaurės vakarų pusės“. Kraštotyrininkas mini, kad „dar pokaryje ant Vokytkalnio būta apie 15 geležinių kalvio darbo kryžių, įtvirtintų į netašytus akmenis“.

Šiandien tankiai alyvomis apaugusioje viršukalnėje iš jų išlikę tik trys: vienas – gerai išsilaikęs ketaus kryžius, kitas – geležinis, o trečio – tik kalviška geležinė detalė, likusi pamatiniame akmenyje, kurio įrašas vokiečių kalba byloja, kad čia Dievo ramybėje ilsisi Berta (1880 – 1885), Zcilina (1888), Ana, Vilhelmas ir Vilhelmina.

Visų užmirštas ir apleistas Vokytkalnis ne retam Užvenčio gyventojui kėlė mintis, kad derėtų apleistas kapinaites sutvarkyti. Ruošiantis statyti kryžių buvo išretinti nepraeinamai sužėlę alyvų krūmai, padaryti priėjimai prie išlikusių kapaviečių. Dabar bus galima ateiti ir pagerbti čia amžino poilsio atgulusius Užvenčio evangelikų liuteronų bendruomenės narius, tapusius neatsiejama miestelio istorijos dalimi, o kalnelyje rymantis kryžius – krikščionių tikėjimo simbolis,vietos žmonėms ir atvykėliams bylos apie viltį, apie meilę ir apie Dievą – išaukštinantį mažuosius, sustiprinantį silpnuosius, panaikinantį susiskaldymus ir neapykantą nugalintį meile.

Užvenčio kraštotyros muziejaus muziejininkė

Milda Knyzelienė