Užventis

Užvenčio miestelį palietė XIX a. sukilimai. 1831 m. Užvenčio bei Kolainių miškuose veikė Juozapas Sirevičiaus vadovaujamas sukilėlių būrys. 1863– 1864 m. sukilimo metu Užvenčio miškuose veikė didelė sukilėlių stovykla, netoli Užvenčio vyko sukilėlių susirėmimai su karinėmis caro pajėgomis. Apylinkėse veikė Roberto Krasausko, Antano Mackevičiaus, Igno Leskausko bei Jono Stanevičiaus vadovaujami būriai, kurie dažnai lankė ir patį miestelį. Dvaro rūmų kambariuose buvo siuvami rūbai sukilėliams, buvo įrengtas jų štabas. Sukilime dalyvavo ir dvaro prievaizdas Liudvikas Grombčevskis, kurį vėliau rusų valdžia ištrėmė į Penzos guberniją. Po sukilimo Užvenčio valsčius buvo panaikintas, o administracinės įstaigos iškeltos į Kolainius, uždaryta lietuviška parapinė mokykla ir vietoj jos 1876 m. įkurta rusiška liaudies mokykla. Vienuolyno žemėse buvo apgyvendinti rusai kolonistai, katalikų bažnyčia paversta cerkve, o Kolainiai pavadinti Blagoveščensku.

Nors Užventis, kaip ir daugelis kitų miestų bei miestelių, po sukilimų neišvengė rusų valdžios represijų, tačiau jis pamažu toliau augo: 1887 m. duomenimis, jame veikė pacientų priėmimo kambarys, felčerio punktas, akušerė. 1897 m. miestelis jau turėjo apie 1 000 gyventojų. 1905–1906 m. Užventyje kilo pasipriešinimas carinei valdžiai, kurio metu buvo išrinkti atstovai į Didįjį Vilniaus Seimą bei valsčiaus viršaitis, iškelti tautiniai reikalavimai, buvo bandoma grąžinti valsčiaus centrą į Užventį, tačiau judėjimas buvo nuslopintas. 1907 m. Užvenčio klebono kunigo Boleslovo Vėgėlės rūpesčiu Užventyje įsteigtas „Vilniaus aušros“ draugijos skyrius, lietuviška mergaičių mokykla, skaitykla, 1909 m. atidarytas paštas, 1913 m. įkurta Užvenčio Vartotojų draugija, Blaivybės draugijos skyrius ir arbatinė. Vokiečių okupacijos metais (1915–1918) buvo atkurtas Užvenčio valsčius, kuris įėjo į Kuršėnų apskrities sudėtį. Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, 1918 m. lapkričio 20 d. įvyko pirmieji Užvenčio valsčiaus komiteto rinkimai. Pirmininku buvo išrinktas Stanislovas Jankauskas. 1918 m. daug vyrų iš Užvenčio valsčiaus įsijungė į Lietuvos savanorių gretas. 1919 m. su bermontininkais kovojo Krizostomo Janušo vadovaujami Užvenčio partizanai.

Nepriklausomybės metais Užventis buvo Telšių, o nuo 1919 m. – Šiaulių apskrities valsčiaus centras. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu miestelis, nors dar buvo medinis, tapo vienu Žemaitijos centrų. Čia koncentravosi nemažai įvairių įstaigų: taikos teismas, policijos nuovada, apskrities savivaldybės ligoninė, vietos valsčiaus savivaldybė, vaistinė, trys mokyklos, smulkaus kredito bankas, žemės ūkio kooperatyvas, girininkija, veikė Šaulių būrys, buvo tautininkų apylinkė, pavasarininkų skyrius bei skaitykla, jaunalietuviai, keliolika parduotuvių, susibūrė choras.

Pirmosiomis Vokietijos–Sovietų Sąjungos karo dienomis Užventyje įsikūrė Lietuvių aktyvistų fronto štabas, vadovaujamas buvusio Lietuvos kariuomenės leitenanto advokato Romualdo Kolokšo. Prie Mauškalnio įvyko partizanų ir besitraukiančio raudonarmiečių būrio mūšis, kurio metu nukentėjo abi kovojusios pusės. Taip pat vėliau, partizaninio karo su SSRS metu (1944–1953), Užventyje ir jo apylinkėse kovojo ir žuvo nemažai žmonių.Nacistinės Vokietijos okupacijos pradžioje buvo atkurta valsčiaus savivaldybė, kurios viršaičiu tapo Vilius Prancūzevičius. Po Antrojo pasaulinio karo Užventis priklausė Kelmės apskričiai, 1950–1962 m. jis buvo atskiro Užvenčio rajono centras. 1956 m. Užvenčiui suteiktos rajoninės priklausomybės miesto teisės. Sovietiniais metais miestas buvo perplanuotas, išsiplėtė, buvo pastatyta vidurinė mokykla, duonos kepykla, ligoninė, restoranas-parduotuvė, buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatas, pirtis, daug gyvenamųjų namų. Nuo 1962 m. Užventis įeina į Kelmės rajono sudėtį. 1995 m. Užventis tapo seniūnijos centru, o 2000 m. kovo 23 d. prezidento dekretu buvo patvirtintas Užvenčio herbas.