Užvenčio istorija iki Abietų Tautų Respublikos padalijimo
1527 m. Užventis, nors ir vienas mažesnių Žemaitijoje, buvo valsčiaus centru
XVI a. pirmoje pusėje didžiausi žemės plotai priklausė Žemaitijos seniūnams, kuriais nuo XV a. pr. iki XVI a. vid. buvo Kęsgailų giminės atstovai. Taigi XV a. pr. Užvenčio dvaras buvo atiduotas Žemaičių seniūnui. Žinoma, kad 1498 m. dvarą valdė Mykolas Jegelevičius. 1527 m. Žygimantas Senasis, skirdamas Žemaitijos seniūnu paskutinį iš Kęsgailų giminės – Stanislovą Stanislovaitį, pavedė jam valdyti Žemaitiją naujomis sąlygomis – apribodamas jo teises. Kunigaikštis pasiliko savo žinioje ne tik anksčiau jam priklausiusius dvarus ir valsčius, tačiau ir dalį tų, kurie anksčiau buvo Žemaitijos seniūno žinioje, tarp jų ir Užventį. Nuo to laiko dvaro laikytojus skyrė didysis kunigaikštis, o seniūnui palikta tik teismo valdžia. 1528 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės surašymo duomenys liudija, kad Užvenčio valsčius buvo vienas mažiausių Žemaitijoje: jame tebuvo 13 bajorų, turėjusių prievolę duoti arklius karo reikmėms. XV a. pab. – XVI a. pr. prie dvaro ėmė augti Užvenčio miestelis, kuris istoriniuose šaltiniuose tokiu pavadinimu pradeda figūruoti nuo 1537 m.
Vainų dinastija
Nuo 1569 m. Užvenčio valsčiaus sudėtyje buvęs Užvenčio dvaras tapo kunigaikščio ekonomija, kurią valdė didikas Stanislovas Gorskis, o 1587 m. valdytoju tapo Simonas Vaina, po jo Matas Vaina, o kai šis mirė – Elzbieta Vainienė. XVI a. pab. – XVII a. pr., Užventį valdant Vainoms, buvo pastatyta medinė bažnyčia. 1609 m. ji buvo atnaujinta ir tapo parapine. Elzbieta Vainienė bažnyčiai paskyrė beneficiją, kurią 1609 m. vasario 5 d. patvirtino karalius Zigmantas Vaza. Ši data laikoma oficialia bažnyčios pastatymo data. Tais pačiais metais Užventyje įsteigta pirmoji parapinė mokykla.
Šiaurės karas
Augantis Užvenčio miestelis nukentėjo Šiaurės karų metu (1655–1660, 1700–1721). 1655–1660 m. Šiaurės karo metu Vidurio Lietuva, Aukštaitijos šiaurė, Užnemunė ir Žemaitija pateko švedų valdžion. Vyriausias švedų kariuomenės štabas įsikūrė Šiauliuose, o įgulos kariuomenė buvo išskaidyta įvairiuose miestuose ir miesteliuose, tarp jų ir Užventyje. Švedai tapo krašto šeimininkais, sukūrė karinį – administracinį aparatą, pavietuose šeimininkavo švedų komisarai su kariuomenės būriais. Okupantams pirmiausia rūpėjo aprūpinti savo kariuomenę, dėl to ieškota įvairių priemonių tam įgyvendinti: uždėtos kontribucijos, rekvizuoti arkliai ir pašaras, siekta išsireikalauti kuo daugiau mokesčių ir duoklių. Dėl šių priežasčių dar 1691 m. Užventyje buvo 18 tuščių sklypų ir 28 dūmai.
1703 Užventis ėmė atsigauti
1700–1721 m. Šiaurės karas taip pat palietė Užventį. Persekiodamas Grigo Oginskio vadovaujamą Lietuvos kariuomenę, 1700 m. gruodžio 7 d. per Luokę į Užventį su savo armija atvyko Švedijos karalius Karolis XII. Prisijungus iš Skuodo rogėmis atvažiavusiems pėstininkams, kariuomenė išvyko ir gruodžio 9 d. pasiekė Kelmę. Karolis XII savo kareiviams leido plėšti ir sudeginti ir Kelmę, ir Užventį. Liepsnose žuvo ir Užvenčio bažnyčia. 1703 m. Užventis ėmė atsigauti. Šiais metais buvo pastatyta nauja bažnyčia. Prasidėjus spartesniam privilegijų teikimui miestelių bei miestų kūrimuisi, Užventis tapo privilegijuotu miesteliu. 1703 m. liepos 16 d. Lenkijos karalius Augustas II Užvenčiui suteikė privilegiją, pagal kurią miestelis gavo teisę rengti turgų. Antradieniais rengiami turgūs sugebėjo įsitvirtinti savo nedideliame ekonominiame areale, tapo prielaida miesteliui vystytis bei plėstis ir įtraukė Užventį į Žemaitijos miestelių tinklą. 1746 m. lapkričio 3 d. karaliaus Augusto III privilegija Užvenčiui buvo suteikta teisė rengti du prekymečius per metus. XVIII a. pirmoje pusėje Užventyje gyveno nemažai žydų, 1750 m. jiems suteikta teisė pasistatyti savo maldos namus, o 1759 m. jau minima pastatyta sinagoga. Miestelyje taip pat veikė vandens malūnas ir bravoras. XVIII a. Užventis dar buvo valdovinis. Pagal 1789 m. inventorių, miestelyje buvo 22 lietuvių ir 10 žydų šeimų. 1795 m. Užventyje gyveno 146 žmonės.
